Architektė Gilma Teodora Gylytė: „Architektai, kaip chirurgai, sujungia miestą ir tuomet gimsta bendrystė“

Tokią mintį išsakė architektė Gilma Teodora Gylytė, dalyvavusi architektūros festivalio „Open House Vilnius“ organizuotoje diskusijoje „Žmonės, kuriantys miestą“. Kartu su kitais architektais ir istorikais ji aptarė dešimtosios architektūros šventės temą ir ieškojo atsakymų, kas vis dėlto kuria miestus. Gegužės 18–19 d. „Open House Vilnius“ pakvies aplankyti 70 objektų sostinėje ir paieškoti atsakymo į šį klausimą ir mus visus. 

„Visi miestui suteikiame savitumo ir formuojame jo tapatybę. Visa tai susipina į  daugialypį urbanistinį ir kultūrinį audinį“, – sako architektas, istorikas Matas Šiupšinskas, moderavęs „Open House Vilnius“ (OHV) organizuotą diskusiją. 

Joje dalyvavo architektas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Audrius Ambrasas, architektė, viena iš architektūros agentūros „DO ARCHITECTS“ įkūrėjų Gilma Teodora Gylytė ir istorikas, rašytojas Norbertas Černiauskas. 

M. Šiupšinskui pakvietus įvertinti dabartinį Vilniaus veidą, A. Ambrasas jį įsivaizdavo kaip akvarele tapytą paveikslą su permatomais sluoksniais ir pieštuko štrichais. Šis paveikslas – įvairus, maištingas. „Vilnius – neįgyvendintų vizijų miestas, kur kažkas prasideda ir niekaip nesibaigia“, – mintimis dalijosi nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.

Tuo tarpu G. T. Gylytė išryškino neįtikėtiną Vilniaus gebėjimą įveikti krizes, užsigydyti žaizdas ir vėl sužibėti. Ji pritarė ir A. Ambraso teiginiui, kad Vilnius – maištingas. Jis primena paauglį, kuris viską daro priešingai, nei sako jo tėvai. „Jie turi daug panašumų – Vilnius atsisako visko, ką turėjo, ir nori naujo. Manau, branda ateis tada, kai jau sugebėsime vertinti tai, ką turime, ir tai pagerinti“, – svarstė architektė.

„Vilniuje labai greitai viskas keičiasi, nes pinigų jau yra, bet vaizduotė jų dar nepasiveja. Gal kada nors tai nagrinėsime kaip šio laikmečio ženklą, – jai antrino Vilniaus architektūrinius pokyčius fiksuojantis N. Černiauskas. Vis tik kaip didžiausią blogį, nutikusį Vilniui, istorikas įvardijo tradicijos, istorinės sąmonės nukirtimą. – Miesto statiniai daugiau ar mažiau išliko, tačiau per Antrąjį pasaulinį karą netekome savo žydų, vokiečių ir lenkų. Miestą apskritai daugiausiai formuoja žmonių santykiai ir tradicija, persmelkta vietinio folkloro, anekdotų, rimtų dalykų, tad tradicijos perkirtimas yra didžiausias nuostolis.“

Žmonės, kuriantys Vilnių

Nepaisant to, keturis gaisrus, šešias okupacijas patyręs Vilnius šiuo metu išgyvena  auksinius laikus, tvirtino G. T. Gylytė. Kas kūrė, puoselėjo, formavo ir vis dar formuoja šį Vilnių? Ar tai – tik pokyčius inicijuojantys užsakovai ir pastatų projektus kuriantys architektai, ar visa miesto bendruomenė? 

A. Ambrasas, paklaustas apie pačių architektų iniciatyvas, prisiminė žymiųjų brolių architektų Vytauto ir Algimanto Nasvyčių rodytą pavyzdį. „V. Nasvyčio artimiau pažinti neteko, bet su Algimantu Nasvyčiu buvo visokių santykių – tiek kaip mokytojo ir mokinio, tiek kaip akių draskytojo. Man paliko įspūdį kažkada pas jį kambary padėtas miesto centrinės dalies planas. Keliose vietose buvo kažkas piešiama, pažymėta. Tai žmogus, kuris Vilniumi gyveno. Tai buvo kaip užkratas galvoti ir transliuoti idėjas, kurios įgaudavo vizualinį pavidalą, bet ne visada – fizinį“, – pasakojo architektas.

G. T. Gylytė svarstė, kad dideli pokyčiai neretai prasideda nuo mažų dalykų. Įvairios miestiečių iniciatyvos, kasdienės praktikos – labai reikšmingos ir reikalingos. Ne išimtis – ir pati architektė: savo gyvenamųjų namų sienas ji stengiasi apsodinti vijokliniais augalais, nors galiausiai juos kas nors vis išrauna.

„Aš pati visą laiką bandau kažką pagerinti. Tarsi juokinga, tačiau visa tai yra bendras rūpestis. Kam tos plikos sienos? Geriau žalios. Be to, prie mano namo įėjimo visą laiką dega lemputė, o kaimynai piktinasi. Kodėl jūs piktinatės? Juk mes savo jėgomis galime investuoti į gatvę“, – retoriškai klausė ji.

Nors diskusijos dalyviai sutarė, kad miestiečių vaidmuo formuojant Vilniaus veidą yra be galo svarbus, privalo būti tam tikra struktūra, antraip gresia sumaištis.

„Aš nelabai tikiu urbanistine demokratija, kai bendruomenė susirenka ir sprendžia problemas. Manau, kad turi būti lyderystė, profesionalumas, nes kai visi pradeda grįsti ekspertiškumą savo nuomone arba impresijomis, įsigali chaosas. Be profesionalios lyderystės nieko nebus, bet jeigu ji bus, o nebus bendruomenės, manau, irgi bus tuščias laukas“, – įvardijo N. Černiauskas.

Vis dėlto imtis iniciatyvos neretai būna baisu, nedrąsu. Ką tokiu atveju daryti? Architektas A. Ambrasas neabejoja – išdrįsti privalu, nes kito kelio nėra. „Pas mus išvešėjusi pasipiktinimo kultūra. Dažnai, ką bedarysi, vis tiek blogas būsi. Vis tik reikia imtis atsakomybės ir rizikuoti“, – tvirtino jis.

G. T. Gylytė pridūrė, kad visuomet atsiras nepatenkintų tam tikrais sprendimais ir rezultatais, tačiau tai neturėtų stabdyti nuo progreso – veiksmas visuomet yra naudingesnis nei bambėjimas.

„Man labai patiko tekstas, parašytas tada, kai Vilniui buvo suteikta Magdeburgo teisė. Jame parašyta, kad suteiktomis teisėmis vadovautis reikia tol, kol nebus sugalvota geriau. Kai tai išgirdau, buvau priblokšta tos išminties. Net jei stengiesi kiek galėdamas, negali sakyti, kad tai yra maksimumas – galima sugalvoti geriau. Esame žmonės, augame, keičiamės, galime klysti. Tokios pozicijos stengiamės laikytis ir su komanda“, – sako ji.

Koks Vilniaus veidas bus ateityje?

OHV diskusijos metu M. Šiupšinskas pakvietė ne tik apžvelgti Vilniaus praeitį ir įvertinti dabartį, bet ir pagalvoti, koks miestas galėtų būti po 50 metų, ką jame norėtųsi pakeisti, patobulinti.

„Mano vizijoje vilniečiai pirmiausia save tapatina ne su sostine, o tiesiog su miestu. Tikiuosi, kad ateityje per miesto šventes pamatysime daugiau Vilniaus vėliavų, kurios dabar kabo tik prie valstybinių institucijų“, – savo palinkėjimu Vilniui dalijosi N. Černiauskas.

G. T. Gylytės nuomone, vilniečiu gali būti bet kas: žydas, musulmonas, totoris, svarbiausia, kad mylėtų miestą ir tuo didžiuotųsi. Vis tik dabar Vilniaus bendruomeniškumas, anot architektės, yra sukarpytas.

„Manau, kad egzistuoja be galo didelė sovietmečio trauma – mes nebematome miesto kaip savo. Jausti, kad gatvė yra visų mūsų, yra tarsi nuodėmė. Pavyzdžiui, jei paryžiečiai nebetelpa savo bute, jie pasistato stalą savo gatvėje ir švenčia ten. O kodėl ne? Juk tai yra jų gatvė, jie čia gyvena, čia yra jų bendruomenė. Tokio pasididžiavimo savo gatve, kaimynyste, kiemu, bendruomene pas mus nėra. Jei Vilniui taikyčiau žodį, deja, jis būtų sukarpytas miestas. Jį reikia labai gražiai susiūti, užgydyti, kad jis taptų branduoliu, o ne tiesiog dalimis“, – kalbėjo G. T. Gylytė.

Diskusijoje dalyvavę architektai sutaria, kad Vilnių stipriai sukarpė magistraliniai keliai, atskyrę ir supriešinę miesto rajonus. „Modernistai labai džiaugiasi, kad nebėra privačios žemės nuosavybės, nes galima planuoti miestą. Vis tik tos atrištos rankos Vilnių pavertė automobilių miestu, kurį praleki ir gali visiškai nepastebėti. Jį susiūti būtų smagu, bet kaip tai padaryti?“, – svarstė A. Ambrasas.

G. T. Gylytė įsitikinusi, kad tai – viena iš architektų misijų: jie tarsi chirurgai sujungia miestą ir tuomet užgimsta bendrystė. Šiuo atveju architektūra yra tik fonas, erdvė formuotis šiai bendrystei. „Kartais užtenka suoliuko, kad pakviestum prisėsti, ar laiptuko, į kurį galėtum atsiremti. Tokie maži dalykai traukia žmogų, o žmogus traukia kitą žmogų. Taip ir lipinamas miesto korys“, – sako architektė.