Miesto centre išdygo pilkapis. Dabinas karūna, ropoja juo vaikai viršūnėn, įsikibdami Kančių karūnos ir vėlei ritasi žemyn. Kalva ši saugo dvaro paslaptis, po žemės kauburiu, po aidinčiais skliautais, pailsę žmonės miega, apgaubti auksiniais sparnais. Trumpam sudrumsčia jų ramybę žingsniai, šviesos ir garsai, ir blaškosi tuomet jų vėlės, šnabždasi ir aidi plazdantys sparnai. Nei langų, nei durų, nei vietos ištrūkti…
Bet vėl užgesta šviesos, nelieka žingsnių. Sustoja laikas, išnyksta formos, spalvos ir garsai. Prasideda nesibaigianti ir amžina kelionė. Srūva vėlės nebyliu vandens taku, apleisdamos šią kalvą, pro Kario vartų kryžius, ieškot ramybės, anapus vandenų.“
– Taip, taip, jūs čia pataikėte! Tik šįkart įsiklausyti į šią ypatingą vietą jums padės architektūra.
