Vilniaus urbanistinė kalva – tai naująjį miesto centrą formuojantis „dangoraižių rajonas“ dešiniajame Neries krante.
Ši paupio teritorija tarp dabartinių Žaliojo ir Geležinio Vilko tiltų galėjo būti visiškai kitokia. 1960-aisiais planuota ją paversti blokinių gyvenamųjų namų rajonu, kaip Žirmūnai. Tačiau 1964 m. architektai Algimantas Nasvytis, Vytautas Čekanauskas ir Vytautas Brėdikis parengė kitokią viziją, lėmusią ties Šv. Rapolo bažnyčia prasidedančios pėsčiųjų alėjos, Centrinės universalinės parduotuvės ir „Lietuvos“ viešbučio – tada aukščiausio šalyje pastato ir dangoraižių ateities pranašo – atsiradimą. Kartu įsitvirtino ir visuomeninė-komercinė dešiniojo upės kranto funkcija.
Ši retai užstatyta teritorija šešis dešimtmečius buvo ir išlieka idėjų, ambicijų bei interesų kovos lauku. Čia nerealizuota gausybė projektų, pavyzdžiui, aštuntajame dešimtmetyje – A. Nasvyčio tiltas su dirbtiniu pusiasaliu ir įlanka, o prieš dešimt metų – Gugenheimo muziejus, kurį projektavo Zahos Hadid studija. Nauji projektai, pvz., „K18b“, tebekelia aštrias diskusijas.
Tai – vienas iš netradicinių „Open House Vilnius“ objektų, kviečiančių pažvelgti ne vien į konkretų pastatą, bet ir į istoriją, kaip Vilniuje atsirado bei kaip įgyvendinta urbanistinės kalvos idėja.