Autoriai

Apie pastatą

Tarp Vilnelės ir aukštų kalvų įsispraudusių Markučių gyvenimas nuo pat XVI amžiaus sukosi aplink ten vienas po kito stovėjusius dvarus. Paskutinysis, išlikęs iki šių dienų, pastatytas 1868 metais – inžinieriaus Aleksejaus Melnikovo, į Lietuvą atvykusio tiesti carinio geležinkelio Peterburgas – Vilnius.

Tai geriausiai Lietuvoje išlikusi medinė vila, atitinkanti to meto madą statyti medinius vasarnamius (gyventi nuolat ji pritaikyta tik po poros dešimtmečių), su išlikusiu parku, tvenkiniu ir mūrine koplyčia. Išorėje vila kuklaus stiliaus, o šiandien dar ir stokoja prieš šimtmetį kurortiško puošnumo suteikusių markizių. Tačiau viduje pastatas atsiveria moderno (secesijos) stiliaus interjeru su autentiškais baldais, krosnimis, daugybe detalių. Sumanus pastato išplanavimas – su tarp kambarių įsiterpusiu techniniu koridoriumi – leido šeimininkams gyventi patogiai aptarnautiems ir tuo pat metu netrukdomiems tarnų.

Markučių viloje ilgiausiai šeimininkavo inžinieriaus dukra Varvara Puškina, susituokusi su rusų poeto Aleksandro Puškino sūnumi Grigorijumi ir galiausiai testamentu palikusi pastatą rusų literatūros superžvaigždės atminimui. Todėl pastate nuo 1948 m. veikia A. Puškino muziejus. Dvaras įtraukia ne tik atmosferišku interjeru, bet ir istorijomis – apie tai, kaip XIX a. Markučiai paversti vilniečių mėgiama laisvalaikio ir poilsio vieta, apie galimą šantažą įsigyjant dvarą, sovietmečiu antrame aukšte veikusią „komunalkę“ ir iš dvaro sklidusias progresyvias socialines idėjas.