Retas Vilniaus pastatas gali pasigirti, kad jo kieme vaikščiojo vienuoliai karmelitai, po skliautais gyveno XIX a. aristokratai, puošniose salėse rinkosi sovietmečio bohema, o šiandien vienoje iš erdvių vakarėlius rengia sostinės hipsteriai. Tokia spalvinga istorija lydi Lietuvos rašytojų sąjungos rūmus K. Sirvydo gatvėje.
Artėjant antrą kartą vyksiančiam atviros architektūros savaitgaliui „Open House Vilnius“ (balandžio 23-24 dienomis), apie lankytojams duris atversiantį išskirtinį Lietuvos rašytojų sąjungos pastatą, jo istoriją ir dabartį kalbamės su poetu Antanu A. Jonynu – dabartiniu sąjungos pirmininku.
-Kaip trumpai pristatytumėte Rašytojų sąjungos pastatą žmogui, kuris nieko apie jį negirdėjo?
– Nepameluosiu sakydamas, kad tai yra vieni iš gražiausių rūmų Vilniuje, menantys XIX amžių –nelabai seni, bet ir nelabai nauji. Su nemenka ir spalvinga istorija.
– Šie rūmai keitė savininkus, nuo vienuolių karmelitų, grafų, kunigaikščių iki žydų pirklių ir galiausiai – rašytojų?
– Taip, pirmiausia tai kunigaikštiški, aristokratiški rūmai. Ir tik pasibaigus karui čia įsikūrė Rašytojų sąjunga. Sakyčiau, kad su šiais rūmais susijusi visa mūsų literatūros istorija – ir sovietinių, ir Nepriklausomybės laikų. Rūmuose būta ir viešbutėlio, čia dirbo ir net gyveno rašytojai. Pavyzdžiui, rytiniame pastato korpuse iki pat mirties 1947 metais išgyveno rašytojas Petras Cvirka.
– Neseniai pasirodė Arturo Jevdokimovo dokumentinis filmas „Suokalbis“ apie pastate veikusią legendinę kavinę. Filme, ko gero, parodyta tik maža dalis bohemos kasdienybės? Kas vykdavo toje kavinėje?
– Rašytojų sąjungos kavinė veikė sovietmečiu, taip pat – atgavus Nepriklausomybę. Veikia ir iki šiol. Keitėsi tik jos lankytojai ir stilius. Pavyzdžiui, sovietmečiu kavinė būdavo atvira iki penktos ar šeštos valandos ryto. Tai buvo tarsi klubas, kuriame rinkdavosi Vilniaus menininkai. Čia diskutuodavo, linksmindavosi. Sakyčiau, kad kavinė yra ryškus visų šių rūmų „veikėjas“.
– Ar galima sakyti, kad tai buvo savotiški menininkų antrieji namai?
– Taip, tam tikru metu taip buvo. Čia rašytojai ateidavo pabendrauti, vykdavo ne tik oficialūs literatūros skaitymai ar aptarimai, bet ir neformalūs susibūrimai. Rašytojai lošdavo šachmatais, šokdavo, skaitydavo knygas. Veikė toks tarsi neformalus klubas. Aišku, nestokojęs ir alkoholinio svaigulio.
– Menininkus įkvepia aplinka, kurioje jie leidžia laiką. Pavyzdžiui, apie legendinį Vilniaus restoraną „Neringa“ eilėraštį yra sukūręs Josifas Brodskis. O kaip su Rašytojų sąjungos pastatu – ar jo erdves galima atpažinti kokiame nors lietuvių kūrinyje?
– Manau, norėdami ir labai kruopščiai ieškodami, atgarsių apie šią vietą tikrai atrastume. Pavyzdžiui, rašytojo Jono Avyžiaus romanuose. Tačiau, man rodos, ši vieta buvo daugiau bendravimo ir dalinimosi savo patirtimi erdve. Įkvėpimo čia ieškota mažai. Tiesa, yra vienas mano eilėraštis, parašytas prieš gerą dešimtmetį. Toks ne visai rimtas. Vadinasi „Didysis penktadienis“:
Didysis Penktadienis rašytnamio knaipėj / girtam nugriūt nėra vietos / kur nors kampe šiaip ne taip prisitaikai / kad bent vienas būtų poetas / vienas gal ir yra / bet nei sruogos nei cvirkos / ką čia veikia pakaušusi venera / ko čia laukia mūza patvirkus / net bajoras prie pianino tik tingiai / barsto išderintas tercijas / siaučiama įnirtingai / bet iš inercijos / ir visur ilgesys kurio niekas nustelbt neįstengia / kaip ir Viešpats šiek tiek pakylėtas nuo žemės į dangų.
– Sovietmečiu Rašytojų sąjungos pastate burdavosi laisvai mąstantys, drąsiai mintis reiškiantys žmonės. Ar jie nebijodavo, kad sienos „turi ausis“, kad jų būdavo klausomasi?
– Žinoma, kaip ir kitose menininkų kavinėse Vilniuje, taip ir čia, visi buvo įsitikinę, kad sienose ar balduose prikaišiota saugumo pasiklausymo aparatūros. Juolab kad Rašytojų sąjunga „perestroikos“ ir vėliau Sąjūdžio laikais buvo vienas pagrindinių centrų sostinėje. Galima sakyti, kad Sąjūdis didele dalimi gimė tarp šių sienų, kadangi jo gretose buvo nemažai rašytojų. Jie čia ateidavo, aptardavo svarbius dokumentus, diskutuodavo politikos klausimais. Neveltui čia kabo atminimo lente, įamžinanti tuos įvykius.
– Pastatas šiais metais įtrauktas į atviros architektūros „Open House Vilnius“ programą. Greičiausiai dauguma vilniečių yra pabuvoję tik pirmo aukšto salėje, kur vyksta pagrindiniai Rašytojų sąjungos renginiai, bei kavinėje. Ką jie galės atrasti kitose pastato erdvėse?
– Be mūsų gražiosios laiptinės yra dar viena salė antrame aukšte – pirmininko kabinetas. Taip pat darbuotojų kabinetai bei didelė biblioteka, kuri užima, turbūt, tris kambarius. Ir, žinoma, minėta kavinė. Rūmuose taip pat įsikūrusi mūsų leidykla ir literatūrinio žurnalo „Metai“ redakcija. Tiesa, kuklesniame, šiauriniame korpuse.
– Pastatas keliskart buvo restauruojamas, bet įspūdingas interjeras išliko (drožiniai, gobelenai, koklinės krosnys).
– Taip, tačiau reikia pasakyti, kad remontuojami ir restauruojami buvo tik pietinis ir rytinis korpusai, kurie yra reprezentaciniai. O kiti korpusai, ypač tas, kuriame yra įsikūrusi biblioteka ir „Metų“ leidykla, šiandien yra avarinės būklės. Šios erdvės remonto nematė nuo tų laikų, kai ten buvo butai, kuriuose gyveno rašytojai. Pavyzdžiui, viename iš butų glaudėsi legendinis poetas Paulius Širvys.
– Rudenį pastate buvo filmuotas BBC serialas „Karas ir taika“, kurio kadruose matyti prabangi laiptinė. O ką paprastai įsileidžiate į Rašytojų sąjungos erdves?
– Pastate filmuojama beveik nuolatos. Pradedant reklamomis, baigiant serialais. Savo laiku čia nemažai filmuodavo Lietuvos kino studija. Kadangi tokių salių Lietuvoje, o ir pasaulyje nėra daug, užsieniečiai pastatą ypač mėgsta. Jiems čia filmuoti itin paranku, nes pigiau nei, pavyzdžiui, D. Britanijoje. Atrodo, kito mėnesio pradžioj vėl žada filmuoti…
